1Tuo tarpu Tobitas visą laiką skaičiavo, kiek reikėtų dienų Tobijui nukeliauti ir kiek parkeliauti. Praėjus tam dienų skaičiui ir sūnui nesirodant, 2jis tarė: „Stebiuosi, kas galėjo atsitikti. Galbūt kas nors jį ten sulaikė? O gal Gabaelis miręs ir nėra nieko, kas galėtų atiduoti pinigus“. 3Jis ėmė sielotis. 4„Mano vaikas žuvęs, nebėra jo tarp gyvųjų,“ – sakė jo žmona Ana. Ji pradėjo verkti ir raudoti sūnaus tardama: 5„Vargas man, mano vaikeli, mano akių šviesa, kad išleidau tave į kelionę!“ 6Bet Tobitas ją ramino: „Nusiramink! Liaukis sielojusis, brangioji. Nėra ko sielotis. Turbūt atsitiko kas nors nelaukto. Tas vyras, su kuriuo jis iškeliavo, yra patikimas ir vienas mūsų giminaičių. Nesikankink dėl jo, brangioji. Netrukus jis bus namie“. 7Ji sakė: „Tu pats nusiramink! Liaukis mane apgaudinėti. Mano vaikas žuvęs!“ Kasdien ji išskubėdavo laukan ir žiūrėdavo į kelią, kuriuo buvo iškeliavęs jos sūnus. Ji pasitikėjo tik savo akimis. Saulei nusileidus, sugrįžusi į vidų, ji raudodavo ir verkdavo, visiškai negalėdama užmigti.
Pasibaigus keturiolikai vestuvių dienų, kurias Raguelis buvo prisiekęs švęsti dėl savo dukters, Tobijas nuėjo pas jį ir tarė: „Prašau leisti man išvykti, nes žinau, kad mano tėvas ir motina neteko vilties mane pamatyti. Maldauju, tėve, leisti man išvykti ir sugrįžti į tėvo namus. Aš jau pasakojau tau, kokiame varge jį palikau“. 8Bet Raguelis kalbėjo Tobijui: „Pabūk, mano vaikeli, pabūk pas mane. Aš pasiųsiu pasiuntinius pas tavo tėvą Tobitą, kad jie duotų jam žinią apie tave“. – 9„Ne! – atsakė jis, – maldauju leisti man vykti pas savo tėvą“. 10Tad Raguelis nedelsdamas davė Tobijui jo žmoną Sarą ir pusę visos savo nuosavybės: vergų ir vergių, jaučių ir avių, asilų ir kupranugarių, drabužių, pinigų ir namų ūkio reikmenų. 11Atsisveikindamas jis apkabino Tobiją ir tarė: „Sudie, mano sūnau! Laimingos kelionės! Tegloboja dangaus Viešpats tave ir tavo žmoną Sarą! O kad aš galėčiau pamatyti prieš mirdamas jūsų vaikus!“ 12Tada pabučiavęs savo dukterį Sarą tarė jai: „Mano dukterie, gerbk savo uošvį ir anytą, nes nuo dabar jie tau tokie pat tėvai, kaip davusieji gyvastį. Keliauk ramybėje, dukterie! Leisk man girdėti apie tave visada gerą žodį, kol tik būsiu gyvas“. 13O Edna Tobijui tarė: „Mano vaikeli ir brangus mano broli, teparveda tave dangaus Viešpats laimingai! O kad aš galėčiau pamatyti tavo ir savo dukters vaikus prieš numirdama! Viešpaties akivaizdoje aš patikiu tau savo dukterį, nedaryk per visas savo gyvenimo dienas nieko, kas ją įskaudintų. Keliauk ramybėje, mano vaikeli! Nuo dabar aš tavo motina, o Sara tavo žmona. Telydi mus palaima per visas mūsų gyvenimo dienas!“ Pabučiavusi vieną ir kitą, ji išleido juodu į kelionę. 14Raguelio namus Tobijas paliko kupinas laimės ir džiaugsmo, šlovindamas dangaus ir žemės Viešpatį, visatos Karalių, padariusį jo kelionę tokią sėkmingą. Atsisveikindamas su Ragueliu ir Edna, jis pridūrė: „Man Viešpaties įsakyta gerbti jus per visas mano gyvenimo dienas!“
